Darbas ir Darbo Užmokstis
Minimalus atlyginimas
Lietuvos Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu nustato minimalųjį valandinį atlygį ir mėnesinę algą. Trišalė taryba yra sudaryta iš centrinių (respublikinių) profesinių, darbdavių organizacijų ir LR Vyriausybės atstovų. Lietuvos Respublikos. Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu taip pat gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms. Minimalusis darbo užmokestis yra nustatomas atsižvelgiant į praėjusių metų vidutinį darbo užmokestį, bendrą šalies vidutinį darbo užmokesčio lygį, vartotojų kainų kitimą, socialinių išmokų dydį, dirbančiojo ir jo išlaikomų vaikų minimalius socialiniai priimtinus poreikius, įvairius ekonominius rodiklius (pragyvenimo lygį, ekonomikos išsivystymo lygį, produktyvumą, privataus sektoriaus dydį, nedarbingumo lygį and darbdavių pajėgumą mokėti atlyginimą). Pagal patobulintą 2017 m. Darbo kodeksą, minimalų atlyginimą galima mokėti tik už nekvalifikuotą darbą.
Kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatyti didesni minimaliojo darbo užmokesčio dydžiai.
Atsakomybę už Darbo kodekso sąlygų laikymąsi prisiima Valstybinė darbo inspekcija. Profesinė sąjunga taip pat prisiima atsakomybę dalyvaudama taikant minimalaus atlyginimo tarifus. Jei minimalus atlyginimas (nustatytas vyriausybės arba pagal kolektyvinę sutartį) nebūtų mokamas, darbdaviui taikoma bauda. Šios sankcijos yra Lietuvos administracinių pažeidimų kodekso dalis.
Pagal 2024 m. Darbo kodekso pataisą Lietuvos Vyriausybė kasmet nustato minimalų valandinį ir mėnesinį darbo užmokestį, gavusi Trišalės tarybos rekomendaciją. Tai darydama, ji remiasi Finansų ministerijos ekonomine prognoze ir Valstybinės statistikos tarnybos ekonominiais rodikliais.
Be to, ji taip pat atsižvelgia į tokius veiksnius kaip perkamoji galia ir pragyvenimo išlaidos, bendras darbo užmokesčio lygis ir jo pasiskirstymas, darbo užmokesčio augimas bei ilgalaikiai produktyvumo lygiai ir tendencijos. Trijų šalių taryba, rengdama rekomendaciją, privalo atsižvelgti į šiuos kriterijus ir bet kokią kitą susijusią informaciją bei pateikti savo nuomonę Vyriausybei kasmet iki birželio 15 d. arba iki kito Vyriausybės nustatyto termino.
Šaltiniai: Minimalaus darbo užmokesčio nustatymo principai §8 ir 12; Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2002) §141 straipsnis;Lietuvos Respublikos administracinių pažeidimų kodeksas Nr. XII-1869, 2017 m.2024 m. įstatymo Nr. XIV-3034 16 straipsnis
Atnaujintus minimalaus darbo užmokesčio tarifus rasite skyriuje Minimalus darbo užmokestis.
Reguliarus darbo užmokestis
Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje.
Darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu yra darbuotojo raštiškas prašymas, - kartą per mėnesį. Darbo užmokestis mokamas pinigais. Visiems darbuotojams darbdavys turi įteikti atsiskaitymo lapelius. Į atsiskaitymo lapelius įrašomos darbuotojui apskaičiuotos, išmokėtos ir išskaičiuotos sumos, viršvalandžiai. Konkretūs darbo užmokesčio mokėjimo terminai, vieta ir tvarka nustatomi kolektyvinėse arba darbo sutartyse.
Išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos tik įstatymų nustatytais atvejais (grąžinti avansą, kuris buvo duotas, įskaitant jį į darbo užmokestį; grąžinti sumas, permokėtas dėl skaičiavimo klaidų; padengti neišleistą ir laiku negrąžintą avansą, kuris buvo duotas tarnybinės komandiruotės ar perkėlimo į kitą vietovę atveju, taip pat už ūkinius patarnavimus; atlyginti žalą, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė įmonei ir kita). Kiekvieną kartą išmokant darbo užmokestį, bendras visų išskaitų dydis negali viršyti dvidešimties procentų, o išieškant sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu padarytos žalos atlyginimą ir tyčiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą - penkiasdešimties procentų darbuotojui išmokėtino darbo užmokesčio.
Šaltiniai: Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2016) §139, 140, 144-150 straipsnis
Teisės aktai, reglamentuojantys darbo užmokesčio nustatymą ir mokėjimą
- Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatai 2007 / Regulation of the Supply of Workers with Personal Protective Equipment (2007)
- Lygių galimybių įstatymas 2003, paskutinį kartą pakeistas 2016 / Equal Opportunities Act 2003, last amended in 2016
Minimalus atlyginimas
Lietuvos Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu nustato minimalųjį valandinį atlygį ir mėnesinę algą. Trišalė taryba yra sudaryta iš centrinių (respublikinių) profesinių, darbdavių organizacijų ir LR Vyriausybės atstovų. Lietuvos Respublikos. Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu taip pat gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms. Minimalusis darbo užmokestis yra nustatomas atsižvelgiant į praėjusių metų vidutinį darbo užmokestį, bendrą šalies vidutinį darbo užmokesčio lygį, vartotojų kainų kitimą, socialinių išmokų dydį, dirbančiojo ir jo išlaikomų vaikų minimalius socialiniai priimtinus poreikius, įvairius ekonominius rodiklius (pragyvenimo lygį, ekonomikos išsivystymo lygį, produktyvumą, privataus sektoriaus dydį, nedarbingumo lygį and darbdavių pajėgumą mokėti atlyginimą). Pagal patobulintą 2017 m. Darbo kodeksą, minimalų atlyginimą galima mokėti tik už nekvalifikuotą darbą.
Kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatyti didesni minimaliojo darbo užmokesčio dydžiai.
Atsakomybę už Darbo kodekso sąlygų laikymąsi prisiima Valstybinė darbo inspekcija. Profesinė sąjunga taip pat prisiima atsakomybę dalyvaudama taikant minimalaus atlyginimo tarifus. Jei minimalus atlyginimas (nustatytas vyriausybės arba pagal kolektyvinę sutartį) nebūtų mokamas, darbdaviui taikoma bauda. Šios sankcijos yra Lietuvos administracinių pažeidimų kodekso dalis.
Pagal 2024 m. Darbo kodekso pataisą Lietuvos Vyriausybė kasmet nustato minimalų valandinį ir mėnesinį darbo užmokestį, gavusi Trišalės tarybos rekomendaciją. Tai darydama, ji remiasi Finansų ministerijos ekonomine prognoze ir Valstybinės statistikos tarnybos ekonominiais rodikliais.
Be to, ji taip pat atsižvelgia į tokius veiksnius kaip perkamoji galia ir pragyvenimo išlaidos, bendras darbo užmokesčio lygis ir jo pasiskirstymas, darbo užmokesčio augimas bei ilgalaikiai produktyvumo lygiai ir tendencijos. Trijų šalių taryba, rengdama rekomendaciją, privalo atsižvelgti į šiuos kriterijus ir bet kokią kitą susijusią informaciją bei pateikti savo nuomonę Vyriausybei kasmet iki birželio 15 d. arba iki kito Vyriausybės nustatyto termino.
Šaltiniai: Minimalaus darbo užmokesčio nustatymo principai §8 ir 12; Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2002) §141 straipsnis;Lietuvos Respublikos administracinių pažeidimų kodeksas Nr. XII-1869, 2017 m.2024 m. įstatymo Nr. XIV-3034 16 straipsnis
Atnaujintus minimalaus darbo užmokesčio tarifus rasite skyriuje Minimalus darbo užmokestis.
Reguliarus darbo užmokestis
Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje.
Darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu yra darbuotojo raštiškas prašymas, - kartą per mėnesį. Darbo užmokestis mokamas pinigais. Visiems darbuotojams darbdavys turi įteikti atsiskaitymo lapelius. Į atsiskaitymo lapelius įrašomos darbuotojui apskaičiuotos, išmokėtos ir išskaičiuotos sumos, viršvalandžiai. Konkretūs darbo užmokesčio mokėjimo terminai, vieta ir tvarka nustatomi kolektyvinėse arba darbo sutartyse.
Išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos tik įstatymų nustatytais atvejais (grąžinti avansą, kuris buvo duotas, įskaitant jį į darbo užmokestį; grąžinti sumas, permokėtas dėl skaičiavimo klaidų; padengti neišleistą ir laiku negrąžintą avansą, kuris buvo duotas tarnybinės komandiruotės ar perkėlimo į kitą vietovę atveju, taip pat už ūkinius patarnavimus; atlyginti žalą, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė įmonei ir kita). Kiekvieną kartą išmokant darbo užmokestį, bendras visų išskaitų dydis negali viršyti dvidešimties procentų, o išieškant sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu padarytos žalos atlyginimą ir tyčiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą - penkiasdešimties procentų darbuotojui išmokėtino darbo užmokesčio.
Šaltiniai: Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2016) §139, 140, 144-150 straipsnis
Teisės aktai, reglamentuojantys darbo užmokesčio nustatymą ir mokėjimą
- Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatai 2007 / Regulation of the Supply of Workers with Personal Protective Equipment (2007)
- Lygių galimybių įstatymas 2003, paskutinį kartą pakeistas 2016 / Equal Opportunities Act 2003, last amended in 2016
